Ar daug palikot vietos po egle?

Vakar Mademoisell‘ės darželyje apsilankė Kalėdų Senelis (liežuvis sunkiai verčiasi taip vadinti, labai jau jaunos rankos to Senelio buvo:). Manoji iškart po šventės pareiškė, kad jis NETIKRAS. „Nes aš mačiau jo džinsus! O tikro senelio kelnės raudonos“. Pasakė ramiai, nė kiek nesutrikusi. Aš jau pradėjau galvoti, kaip dabar reiks „vynioti“. Bet ji pati išsprendė situaciją konstruktyviai: „Čia buvo jo pagalbininkas, matyt TIKRASIS senelis pas kitus vaikus turėjo važiuoti“... Vėliau, grįžusi namo, vis dar kupina šventės įspūdžių, mestelėjo man: „Norėčiau paklausti gūglės, iš kur Kalėdų Senis tiek daug dovanų paima?“
Šiuolaikiški vaikai, ką ir bepridursi..
Man kilo noras paklausti savo mamos, ar ir mes būdami vaikai tokie gudrūs buvom.
 

Šventišką nuotaiką po mūsų namus barsto prie Mademoisell‘ės kojų pritaisyti kalėdiniai žvangučiai. Tokie, kokiais žvanga ir Joulupukio elnių traukiamos rogės. (Kol namuose vienas vaikas, tokią atrakciją galim sau leisti :)

Namai visą šią savaitę kvepia sausainiukais, kurie tuoj tuoj išsiskirstys į skirtingas puses, ir dėl kurių namuose esu vadinama sausainiukų karaliene.

Eglė kantriai kenčia sausoką namų šilumą ir periodišką landžiojimą po ja (beje šiandien buvo pareikšta, kad po mūsų egle mažai vietos dovanoms:).

Klausimų „kiek liko iki Kalėdų?“ jau nebesigirdi, nes advento kalendorius rodo mūsų išpaikėlei puikiai pažįstamus vienženklius skaičius.

Ko gero visai laikas būtų palinkėti visiems jaukių šv. Kalėdų.

Gruodžio maratonas

Įtariu ne man vienai gruodis lekia žirgais (beje, kaip kasmet). Rodos, planuoji viską iš anksto, o paskui tik žiūrėk spėk visus tuos planus įgyvendinti...

Maratoną pradėjau (neskaitant keleto jau keptų meduolių, laiško Kalėdų seniui ir kelių dovanų) kalėdiniais sveikinimais, kuriuos šiemet kaip niekada vėlai įdaviau pašto balandžiui. Tikiuosi jis skris labai tiesiai ir suspės...

Šiais metais be pasiblaškymų ir įmantrybių „statau“ ant tradicinės raudonos. Meduoliai, prieskoniai, karštas vynas, mandarinai, granatai taip pat pripildys namus šventinių aromatų ir spalvų. Ir sniego/snaigių motyvas namų dekorui, kad kompensuoti sniego nebuvimą už langų.

(O pernai panašiu metu štai tokias pusnis braidėm...)

24 dienos

Dvidešimt keturios dienos laukimo. Tikėjimo. Kūrimo. Jaukumo. Ruošimosi. Kvapų. Šilumos. Svajonių ir paslapties.

Magiškas metas.

Tegul kviečia ledinukai

(Man) būna, kad visai atsitiktinai perskaitytos mintys ima ir užkimba, ir ilgam įsitaiso galvoje. Pavyzdžiui, kažkada išgirsta fraze „kūrybiškumas atsiranda iš nuobodulio“ jau spėjau įsitikinti augindama savo Mademoiselę. Kartais leidžiu jai tiesiog dykinėti, kad susigalvotų užsiėmimą pati. Būtent tada ir gimsta gražiausias menas, įvyksta didžiausi atradimai.
O pati paskutiniu metu bandau laikytis nete užkliuvusio patarimo: „Nori išlikti kūrybingas – eik šalin nuo kompiuterio“. (Gal dėl to ir dienoraštis paskutiniu metu kiek apleistas?).
Taigi, tegul komp‘as kuo daugiau ilsisi. O aš ieškau inspiracijų visur – gamtoje, mieste, knygose, žurnaluose, vaikuose, galų gale kasdienybėje. Pasibuvus daugiau su savim, aplanko naujos, senos naujos, ir kartais visai netikėtos mintys/idėjos.

Gan paprastai pažiūrėjus į reikalą, neieškant įmantrių formų, buvo iškrapštyti ir šie vaikiški kvietimai į gimtadienį.
Į kvietimą įvynioti ledinuką – tokį paprastą sprendimą pasiūliau vieno berniuko mamai. Viskas ko prireikė jam įgyvendinti - kiek plonesnis popierius, spausdinimo mašinėlė, siūlai, siuvimo mašina (man kažkodėl neatsiejama nuo popieriaus).

 Ai tiesa, ir dar ledinukai :)

Pasiteisinęs gimtadienio netortas

Viena iš mūsų šeimos tradicijų yra tokia, kad gimtadienio tortą visada gaminam patys (tiksliau aš pati). Patirtis jau įrodė, kad tokiai progai atėjus, verčiau pasirinkti išbandytą receptą, nes kitaip a) kepėjui gresia apsijuokti, arba b) gali tekti bėgti į parduotuvę, arba c) gimtadienis gali likti be torto.
Kuris variantas jums atrodo blogiausias? :)

Šeimos tradicijų stengiuosi neignoruoti. O va su patirtim taip ne visada gaunasi. Kai praėjusį mėnesį atsėlino V šventė, išvakarėse nusprendžiau vistik surizikuoti. Tiesiog todėl, kad naujame recepte, kurį nusižiūrėjau, buvo laaaaabai daug šokolado . O V šokoladą mėgsta. Ir todėl, kad tai nebuvo tortas. (Tiesą sakant dar ir dėl to, kad tą vakarą svečių visvien nelaukėm:).

Kaip bebūtų keista, nė vieno iš išvardintų fiasko variantų patirti neteko. Pyragas buvo mmmmmmnnnnnnnnnnn. Drėgnas. Stipriai šokoladinis. Su pasiklydusiais riešutais ir subtiliai traškiu morengu. Jei visa tai mėgstat,- išbandykit progai pasitaikius. Arba visai be progos.

Šokoladinis pyragas su riešutiniu morengu

Pyrago pagrindui:

150 g sviesto

¾ puodelio rudojo cukraus
6 kiaušiniai
340 g juodo šokolado (70% stiprumo:)
1,5 valg.š. tirpios espresso kavos arba vanilės ekstrakto
1,5 valg.š. romo
žiupsnelio druskos
 

Morengui:

120 g juodo šokolado (taip pat 70% stiprumo)

120 g lazdyno riešutų, kiek paskrudintų ir nuluptų
1 valg.š. krakmolo
4 kiaušinių baltymai
¾ puodelio cukraus

Orkaitę įkaitinti iki 180ºC, 22-24 cm skersmens pyrago formą iškloti popierium ir patepti sviestuku.

Minkštą sviestą ir rudą cukrų išsukti mikseriu iki purumo. Įmušti paeiliui po vieną kiaušinio trynį, kaskart paplakant. Kai tryniai sudėti, supilti ištirpdytą ir kiek atvėsintą šokoladą, espreso arba vanilę, romą, įberti druską. Kitame dubenyje išplakti visus šešis baltymus iki purumo (maždaug dvi minutes). Atidžiai įmaišyti baltymus į šokoladinę tešlą. Sukrėsti į paruoštą skardą ir kepti kokias 20-25 min.

Kol kepa, paruošiam morengą:

Šokoladą ir riešutus sukapoti ir sumaišyti inde su krakmolu. Visus keturis baltymus išplakti mikseriu iki putų. Tada lėtai, vis plakant, suberti cukrų ir plakti iki standžių putų (ne mažiau kaip 5 min.). Suberti šokoladą su riešutais ir atidžiai išmaišyti.

 
Pasibaigus pirmo kepimo laikui, išimti pyragą iš orkaitės, greitais judesiais (kuo mažiau makaluojant) užtepti morengo masę ant viršaus, ir dėti dar kepti kokioms 15-20 min., kol morengas apskrus ir bus traškus.

Rudens spalvos ir saldėsiai Vėlinėms

 
Man patinka ruduo, kai norisi užsidėti šiltesnes kojines, šaliką, apkabinti delne šiltą arbatos puodelį. Gera klausytis po kojomis šnekančių lapų. Jauku būti namuose, kai už lango vakaras ir lyja. Kepti pyragą ir mėgautis kvapais bei šiluma iš orkaitės. Be to, gera pagalvoti, kad vis labiau artinasi Kalėdos.

Mamos sodo obuoliai jau suvalgyti. Uogos jau tupi šaldiklyje ir stiklainiuose. Svarainiai virto tirštu ispanišku dulce de membrillo, kurį per žiemą skanausim su sūriais ir vynu.

Šį rudenį visur matau tik ryškias spalvas. Turkio. Karališka mėlyna. Geltona. Ciklameno. Žiemai keičiu ir namų ‚dekoracijas‘ – sofa ir miegamojo lova greitu metu turėtų paskęsti ryškių pagalvėlių jūroje, savo eilės laukia pabodę paveikslai, kai kurios sienos gal irgi sulauks ryškaus atnaujinimo. Dar noriu prikelti antram (nors kas ten žino, kelintam) gyvenimui blusturgyje rastus senus lagaminus, anglišką supamą krėslą, toršerą ir miegamojo šviestuvus.

O čia mūsų su Mademoiselle bendras 'kūrinys' – morenginiai saldėsiai Vėlinėms :)

Naujas senų indų stilius

Kai reikia išsirinkti/pirkti daiktą, kuris turės tarnauti ilgai, stengiuosi pirmenybę atiduoti paprastumui ir kuklumui. Tokia taisykle buvo pasikliauta ir prieš nepilną dešimtmetį, kuomet savo virtuvei ieškojom naujų indų. Balti ir paprasti, jie ir šiandien mums nekelia problemų - nenusibodo, neįkyrėjo, neišėjo iš mados, ir vis dar mieli.

O dabar, užgrojus mano vaizduotei, supratau, kad kuklūs indai turi ir dar vieną privalumą – juos galima atnaujinti. Kitaip sakant dekoruoti.

Taigi šįkart ėmiau drąsią raudoną ir pravėriau vartus fantazijai. Sakau „pravėriau“, nes jei atverčiau juos iki galo, tai virtuvėje būtų nudekoruota viskas, ko gero ir grindys (užsiėmimas smagus ir užkrečiantis). Bet kadangi tai tik eksperimentas, kelių puodelių šiam kartui pakaks.

Paskui dar iš puodelių susilipdė štai tokios „žvakidės“ :)

 

Aišku Mademoiselė neatsiliko nuo manęs nė per žingsnį ir išliejo lėkštutėse savo puošybos supratimą.

P.S. Eksperimentui naudojau permanentinį markerį, pirktą biuro reikmenų parduotuvėje. Toks „dekoras“ nuo indų lengvai nusivalo nagųlakovalikliu. 'Kuklumo taisyklė' mano galvoje matyt įleidusi stiprias šaknis, nes dar nesiryžtu indų dekoruoti amžiams.




.

Viduržemio (ne viduržiemio) spalvos

Kai kas nors klausia apie atostogas, pasakoti žodžiais man nėra paprasta. Reikia daug ir ilgai kalbėti, kai nori nupasakoti atostogų nuotaikas, patirtas emocijas, ir juo labiau matytus vaizdus. O laiko ilgiems pasikalbėjimams juk dažniausiai pritrūksta. Galiausiai, kad ir kaip ilgai bepasakotum, besiklausantis vistiek įsivaizduos viską savaip. Aš galvoju, kad dar ir dėl to mes kelionėse iš rankų nepaleidžiam savo fotoaparatų.

Čia mūsų antrąkart aplankyta kroatiškoji Riviera.

 

Vitaminizuokimės!

Vieną pavakarę, kai VP grįžo iš darbo, susidėliojo toks trumpas ir linksmas dialogas:
„Fuu, tėėėti, tu smirdi!“
„Kuo?“
„Darbu“
Tąkart namus praskaidrino smagaus juoko dozė. O vėliau nusprendėm, kad ko gero iš tikrųjų mūsų tėčiui jau visai reikėtų atostogų :)

Taigi mes (tiksliau tas, kas neatostogavo iki šiol:) paatostogauti susiruošėm tik dabar, besibaigiant vasarai, ir tikimės dar pasivyti besitraukiančią iš mūsų kraštų šilumą. Juk tik tos šilumos ir tetrūksta, nes visų kitų gėrybių vasara mums vis dar beria saujomis, glėbiais...

Iš visų tų gėrybių šįkart renkuosi burokėlį ir pratęsdama kažkada pradėtą smoothies serialą, noriu parekomenduoti pora vertingų kokteilių su šviežių burokėlių sultimis. Nesu ekspertė, kada ir kaip tokius kokteilius vartoti geriausia, bet man jie prasmingiausi ryte,- sveikatos, žvalumo ir geros nuotaikos suteikiantis gurkšnis. Tai bus ypač aktualu atėjus rudeniui.

Dark surprise

(2-3 porc.)

2 švieži burokėliai (apie 300 g)

150 g gervuogių (šaldytos tiks)

250 ml spanguolių sulčių

Nuplautus ir nuvalytus burokėlius supjaustyti tinkamo dydžio gabalėliais ir sulčiaspaudės pagalba išspausti sultis. Burokėlių ir spanguolių sultis pilti į blenderį ir kartu su gervuogėmis gerai susmulkinti.

Breakfast zinger

(2 porc.)

2 citrinos

2 švieži burokėliai (apie 300 g)

2 morkos

2 obuoliai

Citrinas nulupti kartu su žievele nupjaunant ir baltą dalį. Visus vaisius ir daržoves supjaustyti tinkamo dydžio gabalėliais ir išspausti sulčiaspaudėje.

(receptai iš L.Pickford knygos “Smoothies”)

.

Atradimų savaitgalis

Savaitgalis buvo tiesiog idealus. Net pradėjau galvoti, ar kartais tai nereiškia, kad vasara eina į pabaigą?

Penktadienio vakarą (vietoj įprastų ledų) prisipirkę saldainių Pilies šokoladinėj sušlemštėm juos vaikštinėdami akmenuotomis gatvelėmis. Taip atradom (kolekcinius) triufelius su cinamonu. Mmmmmmmmmm... Po tokių ir numirti nebūtų baisu :)

Šeštadienis irgi buvo gurmaniškas. Ir sakyčiau idiliškas. Dieną praleidom gražiame lietuviškame kaime, ragavom vietinių kaimiškų sūrių, po pušimi sukirtom lengvus sūriais ir kriaušėmis kvepiančius pietus.

Sėdėjom laimingi ir svarstėm: ar tikrai verta belstis kažkur į Prancūziją ieškant skonių ir autentikos, jei viskas yra čia pat? Ir dar parvežėm lauktuvių savo šaldytuvui – šviežutėlių gardutėlių sūrių.

Sekmadienį pabudę kiek anksčiau nei įprastai, griebėm bandeles, šviežią ožkytės sūrį, medų, termosą kavos ir nurūkom prie upės pusryčiauti. Nuotaiką sunku nusakyti žodžiais. Gerų emocijų užtaisas visai dienai su kaupu.

Kažkurį laiką pasilakstę mieste su savo kasdieniais vartotojiškais poreikiais, po pietų buvom pakviesti pasiplaukioti jachta Trakuose. Pasiklausius linksmų istorijų, pvz, kaip stipriau pasvirus jachtai kažkas išsigandęs šoka į ežerą ir pan, man pradžia drąsi nebuvo (žiauriai bijau gylio ir nemanau, kad kada nors susitvarkysiu su šita baime). Bet gan greitai susidraugavom su vėju, o apie gylį teko prisiminti tik vienu momentu, kai į ežerą nuleistas kibiras su vaikišku siusiuku nutrūko nuo virvės ir negrįžtamai nugrimzdo gilyn :D

Beje, buvau nustebinta mūsų Mademoiselės drąsos. Ji su pasimėgavimu sėdėjo ant denio, kas manęs (kaip pirmam kartui) visai neviliojo :)
Džiugu, kai vaikai pranoksta mus.

.