Išėjusi savaitgalį su šeimyna „pasiganyti“ pasijutau tuo vėžliuku (pamenat tą rusišką filmuką?), kuris niekaip nespėdavo kartu su metų laikais.. Tik skirtumas tas, kad vėžliukas, kiek pamenu, neprivalėjo užbaigti diplominio darbo... :)
Pravažiuodama pro šalį supratau, kad sakuros miesto centre jau seniai nužydėjo, bet mums pavyko rasti kitą žydintį sodą. Širdis džiūgavo ir mėgavosi. Po kasdienio spoksojimo į kompiuterį, pasivaikščiojimas sode prilygo terapiniam seansui. Kaip niekada pajutau, kad mano sistemoms jau labai reikėtų tokios ar panašios terapijos.
.
