Pauzė tęsiasi

Akivaizdu, tinklaraštis vis dar pertraukauja. Negaliu pasakyt, kiek tai tęsis. 

Tiesiog keičiam nuotaiką. Ir aišku, kaip užgrūdinti ir kantrūs šiaurės gyventojai, su viltim laukiam pavasario :)

Ei, greit Kalėdos!

Jau buvau bepradedanti manyti, kad šiemet kiek vėluoju į „Kalėdinį traukinį“. Bet dabar žiūriu, kad ko gero visai taip nėra. Laiškus Kalėdų Seniui išsiuntėm :) Eglė kambary žaliuoja, (beveik) papuošta. Atvirukus pašto balandžiai jau išnešiojo. Žvakės namus šildo. Na, meduolių tiesa dar nekepiau... Bet užtat jau prisirinkau kitokių saldžių idėjų, kurias ateinančią savaitę bandysiu realizuoti ir kurių, tikiuosi, turėtų pakakti ir namiškiams, ir visiems, kuriuos aplankysim.

Kažkurį vakarą, apimta šventiškai kūrybinės nuotaikos, prisiminiau savo ankstesnę idėją papuošti (mūsų beveidžius baltus) indus. Šįkart kalėdiniais motyvais. Aišku, vėl raudona. Aišku, markeris vėl toks, kuris nepalieka amžinų pėdsakų. Paprastai ir be įmantrybių.

Ir jeigu Kalėdos nebūtų toks trumpalaikis reiškinys (sutikit, vasarą apie Kalėdas galvojam tiek, kiek žiemą apie maudynes vietiniam ežere), ko gero palikčiau tuos indus tokius visam jų trapiam gyvenimui. Man taip jauku..

Kas namuose jaukiausia(s)?

Kažkaip niekada anksčiau neklausiau – o kas jums yra jaukumas?
Man tai jaukumo sąvoka yra gan plati. Į ją telpa daugybė mažų dalykų,- ir paprastų, kasdienių, ir tokių žodžiais nenusakomų. Ir ko gero būtų tikrai beprasmiška bandyti ieškoti to vieno, pačio jaukiausiojo, jei ne štai toks anądien į mano galvą (greičiau jau širdį) atklydęs suvokimas.
Mano Mademoisel‘ei keletui dienų išvykus paviešėti pas močiutę, supratau, kad jaukiausias dalykas namuose – tai ji.

Rasti laiko sau

Kada paskutinį kartą žiūrėjot į mėnulį? Į žvaigždes?
O svajojot kada?

Aš senokai.

Šlykštu, bet gražu

Pravaikščiojusi porą savaičių į mokyklą, vieną vakarą mano pirmokė pasiguodė, kad mes (ji ir aš) per mažai laiko praleidžiam kartu. Po tokio pareiškimo tikrai neliko (tiksliau sakant, ir nesinorėjo) nieko kito, kaip atidėti visus savo užsiėmimus ir pasibūti drauge. Tą vakarą susirinkom visus dažus, popieriukus, pieštukus, plastelinus ir dar visokiausias smulkmenas, ir pasiskleidusios visa tai ant didelio stalo, susėdom. Piešėm, tapėm, dar lipdėm.

 

 

Vėliau ištraukiau visai pamirštus kažkada Taurakalnio blusturgyje pirktus daikčiukus (juos tąsyk pirkau spontaniškai, nenutuokdama kur panaudosiu), ir mūsų dirbtuvėlėje užvirė emocijos. Lipdėm, grožėjomės, šlykštėjomės, vėl grožėjomės :)

 

 

 

 

Vakaras buvo linksmas, jaukus ir ko gero įsimintinas. Kitą dieną ėmėm galvoti, kur ir kaip galėtumėm panaudoti savo vakarykščius „kūrinius“. Piešiniai visgi atgulė į prisiminimų stalčių, o ryškiais lipdiniais pabandėm papuošti improvizuotą lentynėlę (beje irgi "nudžiautą" tam pačiam senturgyje). Mano pirmokei patiko toks „šlykštus-bet-gražus“ vaikiškas kampelis. Man irgi.