Ateinantiems

Galbūt suįžūlėjau visai, bet iš kitų metų tikiuosi daugiau nei iš šių. Kadangi pradėti reikia nuo savęs, tai reiškia, kad daugiau tikiuosi visų pirma iš savęs. Sau linkiu ryžto. Drąsos. Kūrybiškumo. Originalumo. O jums linkiu būti mylimiems ir mylėti. Naujų atradimų. Gerų emocijų.

Linkiu gerumo

Kalėdas sugalvojo Kalėdų senelis ir parduotuvės.
Pirmasis - dėl asmeninio populiarumo.
Antrosios - dėl pelno.
Naujuosius metus sugalvojo žmonės,
norėdami švenčių ir laisvadienių.
Bet gerumo nesugalvojo niekas.
Jis amžinas.
Todėl dalinkit jį į kairę ir į dešinę

net šventėms pasibaigus...

(M. Mikutavičius)

Linkiu Jums jaukių Kalėdų.

Jaukių Kalėdų sąlygos

Ko gero nemažai piliečių man pritartų, jog viena iš sąlygų jaukioms Kalėdoms yra sniegas.

Gausybė sniego. Kuo didesnės pusnys, tuo tikresnės Kalėdos. Tai galbūt reiškia, kad žmonės dar nėra nepataisomai sumaterialėję. Juk jeigu jie tokie būtų, tai sniegas jiems būtų nė motais. O kai per Kalėdas sniego nėr ar neduokdie lyja lietus, tuoj žiūrėk visi masiškai burnojasi :) Vadinasi sniegas svarbus. Taigi šiuo aspektu darosi panašu, kad šiemetės Kalėdos bus visai jaukios (nebent per 3dienas atšiltų).

Kita (galbūt ne pirmutinėse pozicijose, bet visgi svarbi) jaukių Kalėdų sąlyga – sausainiai :) Tiksliau iš mano pusės būtų sakyti,- sausainių kepimas. Tai ritualas. Nepavaldus laikui :) Kai dar nebuvau mama, svajodavau kaip linksmai kepčiau tuos kalėdinius sausainius su vaikais. Štai prašom jums įrodymas, kad svajonės pildosi (jei teisingai svajoji:)).

Mūsų namai jau pakvėpinti šventiniais kepiniais: su Mademoisele jau lipdėm florentinus (kurie iškeliavo į Dubliną ;) ir Linco sausainiukus, kurių dalis irgi beje iškeliavo į darželio šventę. Linzer cookies - garsieji austriški sausainiukiai, man jie tikrai kalėdiniai, nes tokie riešutiniai ir su prieskoniais. Kartosiu juos dar :)

Linzer cookies

190 g migdolų
apie 350 g miltų
1 arb.š. cinamono
1/4 arb.š. sutrintų gvazdikėlių
1/4 arb.š. sutrinto kardamono
1/2 arb.š. kepimo miltelių
1/4 arb.š. druskos
220 g minkšto sviesto
190 g cukraus
1 kiaušinis
apytiksliai 1/2 puodelio aviečių džemo
cukraus pudros apibarstymui

Virtuviniu kombainu (ar kitokiu po ranka pasitaikiusiu prietaisu) smulkiai sumalti migdolus kompanijoj su miltais. Sumaišyti su prieskoniais, druska ir kepimo milteliais.
Išsukti sviestą su cukrumi. Įmušti kiaušinį ir išmaišyti. Suberti sausų ingredientų mišinį. Gerai išmaišyti.
Leisti tešlai „atsivėsinti“ šaldytuve kokias 2 valandas.
Šitaip atsivėsinusią tešlą iškočioti (kuo ploniau), išpjaustyti/išspausti norimas formas ir sudėti sausainius į popieriumi išklotą skardą. Pusę visų sausainių (kurie vėliau bus viršutiniai) viduryje išspausti mažesnes formeles/skylutes.
Kepti sausainius 180⁰C orkaitėje (apie 6-8 minutes).
Paskutiniame etape viršutinius sausainius (su skylėmis) apibarstyti pudra. Apatinius gi patepti džemu ir abi dalis „suklijuoti“.

Prasmė ar neracionalumas?

Kalbant apie Kalėdas, su kiekvienais metais vis labiau stengiuosi atsiriboti nuo komercijos, parduotuvių ir lakstymo po jas. Ir pati stebiuosi, kad visai neblogai pavyksta. Aišku, tai nereiškia kad pasilieku daugiau laisvo laiko. Anaiptol... Va anądien darydama atvirukus pagalvojau, kad ko gero kiti (tie, kurie pripažįsta parduotuvių sportą) visoms dovanoms atiduoda mažiau savo energijos negu aš vien tik atvirukams. Gal jie ir racionalesni kažkuria prasme, bet man kitaip nesigauna. Užtat manau neverta svarstyti, kas patiria daugiau to gerumo ant dūšios, kad darei viską nuoširdžiai, viską taip kaip norisi iš tikrųjų. Man būtent šitas vidinis gerumas ir kuria prasmingą šventę.

Kalėdos nėra joks konkretus laikas.
Tai sąmonės būsena.
Branginti laiką ir gerumą,
būti kupinam malonės
reiškia turėti tikrąją Kalėdų dvasią savyje.

I like it hot :)

Ko dažniausiai norisi jums, kai už lango balta, šalta, nedaug saulės, o nuotaika lyg ir nėra bloga, bet norėtųsi ją vistik dar kilstelėti?

Mane kartais gelbsti kavos puodelis. Kartais norisi pasiklausyti ‚vežančios‘ muzikos. Bet kur kas efektingiau tokiais atvejais suveikia jo didenybė šokoladas. Ir suveikia ko gero neatsitiktinai, nes šokoladas iš tikrųjų (tai įrodyta) pakelia nuotaiką ir suteikia jėgų. O jei dar jis karštas... Mmmmm...

Šįkart saldumynų slėptuvėje radau dar ir balto šokolado likutį, iš jo irgi paruošiau šiltą gėrimėlį. Ir nors atvirai sakant balto šokolado aš asmeniškai šokoladu nelaikau, gėrimas gavosi jaukus. Ar ragavot kada karštą baltą šokoladą?

Jokia ne paslaptis, kad šokoladas - puiki kompanija įvairiems prieskoniams. Taigi paskanintas žiupsneliu cinamono, vanilės, čili ar kokio kardamono, gėrimas šildys dar stipriau, dar jaukiau...

Receptų, kaip pasiruošti karšto šoko, galima rasti galybę, ir pati esu bandžiusi skirtingų. Bet šįkart elgiausi visai paprastai. Žodžiu, į pakaitintą pieną dedam gabaliukus šokolado ir pamaišom, kad ištirptų. Aš ėmiau maždaug 40-50 g stipraus juodo šokolado (70%) 300 ml pieno. Beriam/pilam viską, kuo norim savo gėrimą paskaninti (kaip jau minėjau laaabai tinka prieskoniai, taip pat romas, visokie kitokie spiritai (kam jie patinka), medus, karamelė ir t.t). Ir tada greitai ir trumpai suplakam viską blenderiu, kad gautųsi vienalytis gražus dalykas su putele ant viršaus. Balta versija ruošiama lygiai taip pat, tiesiog pakeičiant šokolado spalvą (tik kažkodėl neįsivaizuoju romo/brendžio baltame gėrimėlyje:).

Dabar norėtųsi sėdėti besisupančiame krėsle prie spragsinčio židinio su tokiu šiltu kvapniu puodeliu rankose ir niekur neskubėti...........

Kalėdos 2010: startuojam

Kaip gera žinoti ir jausti, kad prasidėjo gražiausias laikas metuose, kada širdis prisipildo kažkokios nerealios energijos ir norisi kalnus nuversti, darant visokius gražius ir mielus darbus.
Aš visada sakau sau: tegu nusprogsiu, bet turiu įgyvendinti programą "maximum" :) Internetas šitoj vietoj mane paguodžia: ten matau, kad pasaulyje ne aš viena tokia pamišėlė :)

Negaliu nekurti ir nepuoselėti kasmetinių tradicijų.. Ne(be)galiu dovanoti pirktinių atvirukų... Negaliu nepuošti namų... Negaliu nekepti meduolių ar visų kitų kalėdinių skanumynų... Nu negaliu perlipti per save. Ir tiesą sakant visai nesistengiu. Nes man tas visas vidinis prieššventinis (nekomercinis!) pamišimas patika :)

Taigi skelbiu (sau) kalėdinį startą.

Mūsų Mademoisell'ė jau pradėjo skaičiuoti dienas, likusias iki Kalėdų, su šituo Advento kalendoriumi. Smagu matyti tas žibančias vaiko akis, kai kasrytą dar su pižama traukia siurprizą. Smagu matyti vaiko tikėjimą stebuklais ir norisi tuos stebuklus kurti dar labiau...

Gražaus ir ramaus Advento Jums visiems!

Atsisveikinimas su rudeniu

Nutysę voratinkliai. Šlapios gatvės. Ilgesni vakarai. Po kojomis čežantys lapai. Soduose krentantys obuoliai. Apsinuoginę medžiai. Besikabinanti sloga. Išskrendančių paukščių klegesys. Bulviakasis. Krentantys kaštonai. Dažnesnis liūdesys. Vaikų šurmulio prisipildančios mokyklos. Raustantys šermukšniai. Vis retesnė ir ypač džiuginanti saulė. Grybais kvepiantis miškas. Vėlinės. Pirmosios šalnos.
Visa tai ir dar daugiau telpa viename gražiame žodyje - ruduo.

Sezoninė egzotika: persimonai

Panaršius nete, už akių užkliuvo įrašas, kurio autorė dalijasi prisiminimais, kaip ji augo persimonų medžių apsuptyje ir kaip pakeliui į mokyklą berniukai apmėtydavo mergaites labiausiai prisirpusiais persimonais. Dėl to tie prisiminimai jai nėra itin malonūs :)

Visa tai skaitant, mano vaizduotėje iškilo egzotiškai romantiški vaizdai, panašūs į tuos, kai nuotraukose/žurnale tenka matyti kieme augančius apelsinus, citrinas ar kai keliaujant akys mėgaujasi alyvuogių giraitėmis, bekraščiais vynuogienojais ar prie pat viešbučio kabančiomis figomis...

Nejučiom apėmė saldus pavydas, nes mus vaikystėje berniukai nebent slyvukais galėdavo apmėtyti :D

Bet kaip sakoma, turim ką turim. Ir žinoma mūsų obuoliukai, slyvukai ir kriaušės mums yra įprasti, skanūs ir ko gero labiausiai tinkami (taip kalba dietologai). Aš vertinu lietuvišką asortimentą, ir jau aprašiau savo dienorašty keletą skanėstų su vietiniais vaisiais. Todėl dabar leisiu sau truputėlį egzotikos.

Taigi grįžtu prie persimonų, nuo kurių ir pradėjau šį įrašą.

Kai eilinį kartą, vakare šeimyna pareikalavo ‚skanaus‘, prisiminiau tokiam atvejui labiausiai tinkantį ir pamėgtą skanėstą – sluoksniuotos tešlos pyragėlius. Paprastai juos kepdavau su obuoliais, teko bandyti su persikais. Šįkart vaisių krepšy mano akys sustojo ties auksiniais persimonais. „Arba bus skanu arba ne“ – pamaniau. Tikrai negalėjau įsivaizduoti skonio, nes iki šiol persimonus vartodavom tik šviežius. Bet chebra, patikėkit, tikrai skanu! Drįstu sakyti – nerealiai :)

Visam nerealiam reikalui tereikia sudėti šaldytos sluoksniuotos tešlos gabalėlius į kepimo skardą, kai ji atšyla, ant jos – persimonų griežinėlius (odelę galima nulupti), pabarstyti rudu cukrumi. Po kokių 10 minučių, praleistų 180⁰C orkaitėj, pyragėliai jus nustebins :)

Persimonų sezonas tęsis maždaug iki Naujųjų, tikrai kepsiu dar ne kartą, galbūt užeis noras pabandyti įmantresnių receptų su jais, be to radau nete, kad persimonai tinkami ir džemui. Skamba labai neįprastai, gal pabandyt?

Kur gyvena pelkių senis?

Šiandien pasižiūrėję į dangų nusprendėm gerai pravėdinti galvas ir plaučius, nes ruduo ne kasdien maloniai pakviečia pabūti su juo lauke. Ir nors dangus nebuvo idealiai giedras, pasirinkom ilgesnį maršrutą pasivaikščiojimui, sakyčiau netgi nevisai būdingą šiam metų laikui. V pasiūlė kažkokį pažintinį gamtos taką netoli Trakų. Ir gamta nenuvylė. Nepavyko suskaičiuoti, kiek km mes ten nukulniavom, bet buvo optimalu. Įspūdingas miškas su senais apsamanojusiais ąžuolais, kemsynai ir pelkės su įdomia nematyta augalija ir beribiais uogienojais.

Sutinku su V, kad vasarą vaizdas čia būtų kitoks, bet nesu tikra ar įspūdis būtų didesnis. Man būtent ‚magic‘ nuotaika ir tvyrojo dėl turtingų rudeniškų spalvų, nuplikusių medžių ir nenormalaus drėgmės kiekio (plaukai raitėsi). Gaila, pelkių senio nepavyko sutikti :)

Pramoga neieškant prasmės

Prisimenu, prieš keletą metų artėjant lapkričiui kone visos kavinės kviesdavo švęsti Halloween‘ą ir kvailioti persirengus visokiom baidyklėm... Dabar gi, bent jau man taip atrodo, tų kvietimų gerokai apmažėję. Ir halloween‘iškos propagandos kur kas mažiau aplink. Darau išvadą, kad iš svetur atklydusi šventė lietuvių širdyse paprasčiausiai neprigijo.

Aš nesu nei panašių švenčių fanatikė, nei kategoriškai atmetu svetimybes... Ir jei namuose nelakstytų „idėjafiksas“, kurios smalsūs pirštukai nuolat ieško naujų nuotykių, tai lapkritį pasitikčiau daugų-daugiausia degdama kapinėse žvakes.

Taigi mano idėjafiksas, kažkur išgirdusi Halloween‘o terminą, rimtai juo susidomėjo, ir teko pasakoti apie ne itin draugiškai išsišiepusius moliūgus ir visokiausias kitokias baidykles. Ir aišku, tų baidyklių (tiesa, pasistengiau, kad minimaliai šiurpinančių) būtinai turėjo atsirasti ir pas mus visuose kampuose :)

Vis dėlto manau, kad kiekviena šventė turi savo prasmę ir istoriją, ir kas prasminga kitiems – nebūtinai turi būti prasminga ir mums. Tegu tai būna tiesiog kūrybiškumą skatinanti pramoga vaikams. Vaikams to reikia :)

Kriaušių ir prieskonių pasau-ly-jee-e-e

Kai praėjusį penktadienį turguje pirkau kriaušes, linksmai nusiteikęs dėdė patarė: „Šitas reikėtų suvalgyti iki pirmadienio“... Nesuvalgėm. Ir dėdė buvo visai teisus- nuo pirmadienio jos darėsi vis mažiau patrauklios, todėl niekieno neliečiamos ramiai sau kiurksojo krepšy. Reikėjo kažką daryti. O kaip ta reklama sako – „mamos žino viską“ :) Taigi mama ėmė ir iškepė tas negražuoles. Ir šeimyna vėl pirštus laižė :)

Tikrai gardus, kvapnus, nesudėtingas ir sveikas (šiais laikais tai svarbiausia) rudeniškas desertas. Vienas iš tų, kuriuos tikrai nominuočiau „jaukaus deserto“ apdovanojimams :) Pristatau – keptos kriaušės su citrinžole, imbieru ir vanile.

Ko reikės ir kaip daryti?

***

5 nedidelės kriaušės

3 valg.š. cukraus

pusė vanilės lazdelės

2 cm šviežio imbiero šaknies (arba šaukštelis sauso)

2 cm džiovintos citrinžolės

2 valg.š. sviesto

3 valg.š. kokosų pieno

šiek tiek laimo (na, tiks ir citrinos) sulčių

***

Orkaitę įkaitinti iki 180 ⁰C.

Nedideliame dubenėlyje sumaišyti cukrų ir sutarkuotą (jeigu dedat šviežią) imbierą, taip pat sutarkuotą citrinžolę (smulkia trintuve tai darosi gan paprastai), išgramdytas vanilės sėklytes.

Kitame karščiui atspariame inde ištirpdyti sviestą, sudėti paruoštą cukraus-prieskonių mišinį ir kokosų pieną. Pakaitinti kol ištirps cukrus. Supilti laimo/citrinos sultis.

Nuluptas, be sėklų kriaušių puseles sudėti į kepimo indą, užpilti išvirtu padažu, įdėti likusią vanilę ir kepti 30-40 min. arba kol kriaušės bus minkštos.

Valgant galima pabarstyti kapotais riešutais.

Kriaušytės tikrai kvapnios ir jaukios, ir tas jaukumas čia atsiranda būtent dėl visų tų prieskonių, naudojamų recepte. Taip kaip vasarą be soties mėgaujamės uogomis ir ledais, taip atvėsus orams į mano virtuvę sugrįžta prieskoniai. Ir ne tik gaminant maistą. Rudenį vis dažniau šildausi prieskonių arbata.

Mano pamėgta kombinacija – gabalėlis cinamono lazdelės, keli gvazdikėliai, kardamono sėklytės, kvapnusis pipiras. Viską užplikau ir šildausi (sielą).

Šilto rudens ir jums.

Pasaulis pro rožinius akinius

Matyt ruduo visgi daro savo... Kai aplink (gamtoje) spalvos blanksta, natūraliai norisi ryškesnių spalvų. Pastebėjau, kad akys mėgaujasi ‘pagavusios’ kokį ryškesnį šalikėlį gatvėje ar pirmuosius šalnos pakąstus lapus.. O labiausiai mane šiuo metu vilioja visokie raudonai-rausvai-rožiniai atspalviai. Gal todėl, kad jie primena praėjusios vasaros žiedus ir uogas?

Na gerai, tarkim, kad rausva – moteriškas reikalas. Bet įdomu, kas ir kada tą stereotipą taip įtvirtino? Man pavyzdžiui gražu, kai vyrai išdrįsta pasipuošti rausvais marškiniais ar kaklaraiščiu (gaila, manajam mano nuomonė – ‘po dvyliktos’:) Man nebūtinai vaikiškai-mergaitiškas kambarys, dekoruotas rausvais/rožiniais aksesuarais (žinoma, jei jis iš tikrųjų nėra mergaitiškas). Juk rausva apima didžiulę paletę nuo sakykim paršelio rausvumo iki sangrijos sodrumo. Pakanka įsijungti fantaziją ir ‘išgirsti’, kad rausva - tai ne vien rožės. Man tai flamingai, spanguolinis kisielius, fuksija, arbūzai, magnolijos, zefyrai, rožinis kvarcas, lašiša, gvazdikai, greifrutai, ciklamenai, ridikėliai, skaistalai, avietės, saulėlydis, lūpų dažai, sakuros, sangrija, aguonos, persikai, rožinis vynas, piliarožės, koralai....

Kalbant apie rausvas spalvas namuose, reikia sutikti, kad blyškūs atspalviai (paršelio, vyšnių žiedų) nuteikia ramiai, taigi ko gero geriausiai tokie žiūrėtųsi miegamajame. Sodresnius (arbūzo, flamingo, greifruto) labai sėkmingai galima panaudoti bendroms namų erdvėms – svetainei, valgomajam. Ryški drąsi rožinė (ciklamenas, fuksija, ridikėliai, avietė) ko gero visai atgaivintų vonios kambarį. Juk anksčiau mergaitiškais laikyti rausvi atspalviai dabar drąsiau naudojami ir įvairiose apdailos medžiagose, taigi galimybės tikrai plačios. O kad ‘nenuvažiuoti į lankas’ su rožine – taisyklė būtų tokia: veikti drąsiai, be kompleksų, ir eklektiškai derinti įdomias ir neįprastas medžiagas, baldus bei dekorą.

Naudotos fotografijos iš knygos S.Hoppen 'Perfect Neutrals' bei designersguild.com