Ir kodėl taip surėdytas tas žmogaus gyvenimas, kad nepavyksta įvertinti ir vertinti to, ką tuo momentu turi... Būdama dar vaikas turėjau močiutę (babytę) kaime. Jos namai buvo pilni visokiausių įdomių dalykėlių ir senienų. Ji pati mėgdavo pasakoti prisiminimus ir nutikimus iš senų laikų. Gera būdavo žaisti su žaislais, kokių namuose neturėjom, ir turėti asmeninį daržą palei trobos sieną... Bet vaikai juk į viską žiūri dar kiek kitomis akimis. Ech... Daug dabar atiduočiau už pasikapstymą žarstekliu toje senoje krosnyje, už kaimišką kiaušinienę. Už prasiėjimą basomis per šaltą aslą, lašiniais prakvipusią gigantišką spintą, už indų barškėjimą senoviniame bufetuke...Už galimybę užlipti kopėčiomis “ant aũkšto” ir tarp byrančių spalių rasti kokį “neaiškios paskirties” sendaiktį. Už babytės kepamų sausainių aromatą ir tą nerealią nuotaiką, kuri tvyro ankstų rytą, kai atsikėlus brendi per rasotą žolę rytinių reikalų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą