Apie vaikus, kėkštus ir plastiliną

Vieną vakarą (po dienos, praleistos darželyje...) mano smalsutė pateikė netikėtą klausimą: “Mama, ką reiškia kekštė?”. Pirmiausia mano smegenis pasiekusi mintis buvo “! nu jau per teliką arba daržely išgirdo”… Paskui staiga sumečiau: “Tu norėjai pasakyti - kėkštas?” “Taip, kėkštas”- patvirtino ji. Čia man iškart palengvėjo :) ir sėdom klausti googlės, kas iš tikrųjų yra ir kaip atrodo tas kėkštas. Ir kaip buvom abi maloniai nustebusios, kai supratom, kad būtent kėkštą mes buvom ‘pagavusios’ savo fotiku vasarą miške… Štai tokį

Taigi, ko gero visai atsitiktinai išlošiau kažkiek laiko. Laiko pasiruošti atsakyti į keblesnius klausimus :)

Na, jei jau apie vaikus, tai apie vaikus.

Juk būna (vaikams) tokių dienų, kai rodos visi žaidimai namuose išžaisti, visi žaislai jau iki gyvo kaulo... ir visi lapai pripaišyti, ir nuobodulys tada prašosi įleidžiamas. Ir tie vaikai ima zirzti ir kelti namuose įtampą. Būna. Va tuomet aš vėl (eilinį kartą) pasidžiaugiu jo didenybės interneto teikiamais privalumais/patogumais. ‘Išsitraukiam’ tada mes visokių spalvinimo knygelių, ornamentų, susirandam idėjų įvairiems darbeliams ir žaidimams. Taip internete kažkada radau ir ‘naminio’ plastilino receptą, kuriuo noriu čia pasidalinti.

Kai pirmą kartą jį gaminom, mano Mademoisellė buvo apimta euforiško džiaugsmo ir rėkė “Mama, kiek daug plastilino!”

Pagaminkit kartu su vaikais – vaikai bus kuriam laikui užimti, o džiaugsmas bus tikrai didesnis už tą, kai parnešat plastilino iš parduotuvės.

Į vieną puodą sudedam 2 stiklines miltų, 1 stkl. druskos, 2 stkl.vandens, 2 valg.š. paprasto aliejaus, 2 arb.š. cream of tartar (arba citrinos rūgšties), šiek tiek norimos spalvos maistinių dažų. Kaitinam ir nuolat maišom. Palaipsniui ‘tešla’ ima keistis ir nebelimpa prie puodo. Tada ją išimam ir suminkom.