Apie vaikus, kėkštus ir plastiliną

Vieną vakarą (po dienos, praleistos darželyje...) mano smalsutė pateikė netikėtą klausimą: “Mama, ką reiškia kekštė?”. Pirmiausia mano smegenis pasiekusi mintis buvo “! nu jau per teliką arba daržely išgirdo”… Paskui staiga sumečiau: “Tu norėjai pasakyti - kėkštas?” “Taip, kėkštas”- patvirtino ji. Čia man iškart palengvėjo :) ir sėdom klausti googlės, kas iš tikrųjų yra ir kaip atrodo tas kėkštas. Ir kaip buvom abi maloniai nustebusios, kai supratom, kad būtent kėkštą mes buvom ‘pagavusios’ savo fotiku vasarą miške… Štai tokį

Taigi, ko gero visai atsitiktinai išlošiau kažkiek laiko. Laiko pasiruošti atsakyti į keblesnius klausimus :)

Na, jei jau apie vaikus, tai apie vaikus.

Juk būna (vaikams) tokių dienų, kai rodos visi žaidimai namuose išžaisti, visi žaislai jau iki gyvo kaulo... ir visi lapai pripaišyti, ir nuobodulys tada prašosi įleidžiamas. Ir tie vaikai ima zirzti ir kelti namuose įtampą. Būna. Va tuomet aš vėl (eilinį kartą) pasidžiaugiu jo didenybės interneto teikiamais privalumais/patogumais. ‘Išsitraukiam’ tada mes visokių spalvinimo knygelių, ornamentų, susirandam idėjų įvairiems darbeliams ir žaidimams. Taip internete kažkada radau ir ‘naminio’ plastilino receptą, kuriuo noriu čia pasidalinti.

Kai pirmą kartą jį gaminom, mano Mademoisellė buvo apimta euforiško džiaugsmo ir rėkė “Mama, kiek daug plastilino!”

Pagaminkit kartu su vaikais – vaikai bus kuriam laikui užimti, o džiaugsmas bus tikrai didesnis už tą, kai parnešat plastilino iš parduotuvės.

Į vieną puodą sudedam 2 stiklines miltų, 1 stkl. druskos, 2 stkl.vandens, 2 valg.š. paprasto aliejaus, 2 arb.š. cream of tartar (arba citrinos rūgšties), šiek tiek norimos spalvos maistinių dažų. Kaitinam ir nuolat maišom. Palaipsniui ‘tešla’ ima keistis ir nebelimpa prie puodo. Tada ją išimam ir suminkom.

Kepiniai: beveik Vintage :)

Jei jau kalbėti apie savo pirmuosius eksperimentus virtuvėje, tai tenka nusikelti į gūdžią vaikystę. Prisimenu kaip vos išėjus mamai iš namų, puldavom su sese gaminti ‘saldainių’, kažkaip ten kaitindavom grietinę, cukrų ar dar kažką... Vėliau atsirado susidomėjimas ir ‘rimtesniais’ dalykais. Mėgdavau išbandyti naują pyragą ar kokius neįprastus pyragaičius. Aišku, ne visi tie eksperimentai būdavo vykę, ir šitoj vietoj noriu padėkoti mamai už anuometinę kantrybę, kad, nepaisant tų nesėkmių, ji neatmušė mano noro sukiotis virtuvėje:) Kas liečia receptus, tai laikai buvo radikaliai kitokie. Tai ne dabar, kai internete gali susirasti jų iš bet kurio pasaulio galo, o ir patys virtuvės šefai mielai dalijasi savo patirtimi. Vaikystėj kepdavau iš kulinarinių knygų, kurių ne taip jau daug ir buvo ant visos Lietuvos išleista. Ir tik vėliau ėmė dygti visokie žurnaliukai, versti aišku iš užsienio kalbų, su negirdėtais mums ingredientais ir ne be klaidų žinoma. Bet kai kurie receptai buvo tikrai verti dėmesio, ir gomurys juos vis dar prisimena iki šiol... Vienu tokiu anų laikų skanėstu noriu pasidalinti dabar, juolab kad ruduo dovanoja mums slyvas ir obuolius.

Kepinėliai gaminasi gan greitai, nes nereikalauja didelio kruopštumo. Aš asmeniškai rekomenduoju vartoti juos dar šiltus, nes būtent tada jie mmmmmm, nerealūs....

PYRAGĖLIAI SU SLYVOM IR OBUOLIAIS

Ko reikės ir kaip gaminti:

***

200 g liesos varškės

6 valg.š. pieno

6 valg.š. aliejaus (alyvuogių netiks)

100 g cukraus

400 g miltų

pakelio kepimo miltelių, žiupsnelio druskos

šviežių slyvų ir obuolių (iš viso apie 600-700 g)

šiek tiek lydyto sviesto

cukraus pabarstymui

***

Išsukti varškę, kiaušinius ir aliejų. Maišant supilti cukrų su druska. Persijotus miltus sumaišyti su kepimo milteliais ir palaipsniui berti į tešlą. Turėtų gautis minkšta, lengvai minkoma tešla. Jei per kieta, galima įdėti šaukštą grietinės. Tešlą sudalinti į vienodus gabalėlius (jų turėtų gautis daugiau mažiau 15), juos suploti ir sudėlioti į popieriumi išklotą kepimo skardą. Stikline ar kitu panašiu daiktu biški paspausti paplotėlių vidurį. Į tuos viduriukus sudėlioti skiltelėmis supjaustytus luptus obuolius ir slyvas. Viską kepti 180^oC orkaitėje 15-20 min. Tiesa, vidury kepimo tešlą patepti lydytu sviestu, o vaisius pabarstyti cukrumi.

Ir galima kviesti draugus (o dar geriau, jei jie kartu dalyvaus kepimo procese) :)

Kaimo ilgesys

Ir kodėl taip surėdytas tas žmogaus gyvenimas, kad nepavyksta įvertinti ir vertinti to, ką tuo momentu turi...
Būdama dar vaikas turėjau močiutę (babytę) kaime. Jos namai buvo pilni visokiausių įdomių dalykėlių ir senienų. Ji pati mėgdavo pasakoti prisiminimus ir nutikimus iš senų laikų. Gera būdavo žaisti su žaislais, kokių namuose neturėjom, ir turėti asmeninį daržą palei trobos sieną... Bet vaikai juk į viską žiūri dar kiek kitomis akimis. Ech... Daug dabar atiduočiau už pasikapstymą žarstekliu toje senoje krosnyje, už kaimišką kiaušinienę. Už prasiėjimą basomis per šaltą aslą, lašiniais prakvipusią gigantišką spintą, už indų barškėjimą senoviniame bufetuke...Už galimybę užlipti kopėčiomis “ant aũkšto” ir tarp byrančių spalių rasti kokį “neaiškios paskirties” sendaiktį. Už babytės kepamų sausainių aromatą ir tą nerealią nuotaiką, kuri tvyro ankstų rytą, kai atsikėlus brendi per rasotą žolę rytinių reikalų...

Rudens privalumai ir auksinis konfitiūras

Na ir kas, kad vasara baigėsi. Juk pabjuręs oras atneša ir gerų emocijų: užvakar priviriau auksinio Mirabelių konfitiūro, vakar namai pakvipo pyragu su tom pačiom slyvutėm, kojas jau šildo visą vasarą atostogavusios šlepetės...

Taigi, namai pamažu vėl virsta jaukia tvirtove, kuri saugo nuo įkyraus lietaus, kurioje kvepia, ir vakarais jau visai norisi šilčiau susisupus pasėdėti su knyga/žurnalu/teliku.

Dabar norėčiau paliaupsinti Mirabeles, tas mažytes geltonas slyvutes, kurių seniau kažkaip taip labai nevertinau. Ir turiu įtarimą, kad yra nemažai piliečių, kurie su jom panašiai elgiasi. Nes ten, kur mes buvom įleisti jų prisirinkti, jos pūna po medžiu ir nesulaukia didesnio dėmesio. Daug kur esu pastebėjusi tas slyvukes, sulaukusias tokio likimo. Veltui! Jos nerealios! Ir ypač nerealus iš jų išvirtas minėtas konfitiūras. Man jis primena vaikystę ir močiutę, nes tik pas ją teko ragauti šito auksinio gėrio. Beje, kažkur radau, kad tai klasikinis prancūzų delikatesas. O prancūzai tai jau žino, kas yra delikatesai :)
O iš vasaros lieka va tiek (na gal biški daugiau) :{)