Kai nesitiki būti nustebinta

Ne(be)švenčiu Valentino, jau esu apie tai užsiminusi.Todėl šiandien ankstų rytą kai kas mane labai nustebino. Taip nuoširdžiai, kaip seniai jau buvau nustebinta. Akis pramerkti privertė tiesiog į lovą atgabentos gėlės. Dar miegančiai mano galvai situacija pasirodė tikrai netikėta, bet gal būtent dėl to tokia maloni. Prisipažinsiu, nespėjau net dorai įžiūrėti TO žmogaus veido:), nes apsisukęs jis išrūko pro duris savais reikalais. Tikiuosi jį dar sutikti ir padėkoti už gražų rytą.

Tiesą sakant, visai neplanavau šiandien rašyti į blogą, nes tiesiog neturėjau apie ką... Taigi gaunasi, kad rašau ekspromtu. Tokiais nepasiruoštais atvejais gelbėja per laiką sukaupti fotoarchyvai. Traukiu vieną tokį kažkada su Mademoisele gamintą, bet neviešintą skanėstą kaip idėją jums, jeigu ir jums šiandien nutiktų kažkas netikėto, kam visai nesiruošėt :)

Tereikia užbėgti (arba paprašyti svečio, kad užbėgtų) į parduotuvę morengų, grietinėlės ir šaldytų uogų. Tada išplakti grietinėlę su trupučiu cukraus pudros, o atitirpintas uogas pasaldinti (aš ėmiau šaldytas braškes ir avietes ir dar truputį pašildžiau su cukrum, kad pasidarytų sirupukas). Ir keliais paprastais judesiais inde padarom netvarką (anglų vadinamą Eton mess).

1, 2 - sutrupinti morengus.

3 - uždėti saldžios plaktos grietinėlės.

4 - užpilti uogų.

 

Saldaus šv.Valentino tiems, kas švenčia!

Popierinės kelionės

Į kraštutinumus linkusi žiema man kelia prieštaringas emocijas. Ir pykstu ant to speigo, ir privalumus įžvelgiu.
Užpraeitą savaitgalį, susiruošusi kai ką lauke pafotkinti, gan smarkiai supykau ant šalčio, kai jis sušaldė mano ir taip jau kaprizingą fotiką ir baterijos išsikrovė po kelių kadrų. Kita vertus, šalčiui galim dėkoti už suteiktas progas daugiau būti viduje, užsiimti mėgstamom smulkmenom ir duoti daugiau dėmesio vieni kitiems. Su Mademoisele dažniau nei bet kada karpom, klijuojam, rašom, piešiam, kalbamės apie platųjį pasaulį, dažniau kamantinėjam visažinę gūglę ar žaidžiam stalo žaidimus. Net mūsų tėtis ne kartą pastebėtas susirūpinusiu veidu kažką meistraujantis (kitąsyk gal parodysiu vieno tokio meistravimo rezultatus).

Kai vieną vakarą internete radom popierinio miesto idėją, mano išpaikėlė be užuolankų pareikalavo manęs nupiešti jai Paryžių. Nesipriešinau. Mintis man taip patiko, kad net spausdinti nesinorėjo, piešiau Paryžių pati savo ranka (kopijuoti nėra sudėtinga).

 
Kai dalis Paryžiaus jau stovėjo, galvon užklydo mintis pasidaryti ir savo miestą. Priėmėm iššūkį ir tuoj ėmėmės Vilniaus statybų. Po kelių vakarų pasipaišymo namuose išsirikiavo svarbiausi (mūsų tarybos sprendimu) Vilniaus simboliai.

Ir čia statybos ko gero dar nebaigtos, planuojam tęsti. O po to dar turim norą tokiu pačiu būdu „keliauti“ į kokį New Yorką, Londoną ar dar kur...

Sutikit, nuostabus ir kūrybiškas būdas supažindinti vaikus su pasauliu.

 

.