Kai šiandien perskaičiau internete straipsnelį apie Norvegijoje į krantą išneštus tuntus negyvų silkių (gal visdėlto tai nėra pasaulio pabaigos ženklas?:)), natūraliai prisiminiau du dalykus: Norvegiją ir žuvį.
Esu labai pasiilgusi abiejų (ir dar vieno vikingų žemę mindančio žmogeliuko:). Ir pasikapsčiusi savo foto archyvuose radau nepamirštamo grožio prisiminimų.
Galinga vandens stichija. Nepajudinami smailiakepuriai fiordai. Svaiginančios tolumos. Tyras oras. Neišsemiamos žemės ir vandens gėrybės. Pozityvūs ir neskubantys žmonės. Žodžiu tikri, nesumeluoti dalykai.
Bene dažniausiai mūsų prisimenamas epizodas iš viešnagės Norvegijoje – iš valties pačių sugauta ir tuoj grįžus namo sušlemšta menkė. Rožinis sapnas lietuviškos žuvies pasiūlos nelepinamiems lietuviams :)
Ir kad jau taip skaniai čia apie žuvį, tai greitai dar parašau nesudėtingą lašišos užkandį (beje, dar neteko sutikti žmogaus, kuris nemėgtų lašišos). Reikalas tepamas ant duonos/bagetės/visokių-kokių duoniukų. Pasigaminus iš vakaro, bus jums svajonių pusrytis (jei tiks liks).
Lašišos užtepėlė/užkandėlė
200 g šviežios lašišos
100 g rūkytos lašišos60 g minkšto sviesto
druskos
šlakelis alyvuogių aliejaus
šlakelis citrinos sulčių
smulkintų krapukų pagal pageidavimą
žiupsnis kažkurio aštrumo (tinka čili, balti pipirai, rūkyta (smoked) paprika)
Pasūdytą, be ašakų švž lašišą iškepti/išvirti ar kitaip kaip termiškai apdoroti (puode, orkaitėje ar keptuvėje su trupučiu vandens; geriau nenaudojant riebalų). Atvėsinti.
Gerai apšilusį kambaryje sviestą išmaigyti šakute dubenyje, pilti aliejaus ir gerai išmakaluoti iki teplios vienalytės masės. Pagardinti citrinos sultimis, pipirais, dėti krapus, smulkiais/plonais gabaliukais pjaustytą rūkytą lašišą ir gerai išmaišyti. Sudėti pasmulkintą keptą/virtą, be odos ir be ašakų lašišą, ištrinti viską šakute. Paskaninti druska, jei trūksta.
Prieš vartojant, užtepėlę reikėtų keletai valandų patupdyti į šaldytuvą..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą