Pramoga neieškant prasmės

Prisimenu, prieš keletą metų artėjant lapkričiui kone visos kavinės kviesdavo švęsti Halloween‘ą ir kvailioti persirengus visokiom baidyklėm... Dabar gi, bent jau man taip atrodo, tų kvietimų gerokai apmažėję. Ir halloween‘iškos propagandos kur kas mažiau aplink. Darau išvadą, kad iš svetur atklydusi šventė lietuvių širdyse paprasčiausiai neprigijo.

Aš nesu nei panašių švenčių fanatikė, nei kategoriškai atmetu svetimybes... Ir jei namuose nelakstytų „idėjafiksas“, kurios smalsūs pirštukai nuolat ieško naujų nuotykių, tai lapkritį pasitikčiau daugų-daugiausia degdama kapinėse žvakes.

Taigi mano idėjafiksas, kažkur išgirdusi Halloween‘o terminą, rimtai juo susidomėjo, ir teko pasakoti apie ne itin draugiškai išsišiepusius moliūgus ir visokiausias kitokias baidykles. Ir aišku, tų baidyklių (tiesa, pasistengiau, kad minimaliai šiurpinančių) būtinai turėjo atsirasti ir pas mus visuose kampuose :)

Vis dėlto manau, kad kiekviena šventė turi savo prasmę ir istoriją, ir kas prasminga kitiems – nebūtinai turi būti prasminga ir mums. Tegu tai būna tiesiog kūrybiškumą skatinanti pramoga vaikams. Vaikams to reikia :)

Kriaušių ir prieskonių pasau-ly-jee-e-e

Kai praėjusį penktadienį turguje pirkau kriaušes, linksmai nusiteikęs dėdė patarė: „Šitas reikėtų suvalgyti iki pirmadienio“... Nesuvalgėm. Ir dėdė buvo visai teisus- nuo pirmadienio jos darėsi vis mažiau patrauklios, todėl niekieno neliečiamos ramiai sau kiurksojo krepšy. Reikėjo kažką daryti. O kaip ta reklama sako – „mamos žino viską“ :) Taigi mama ėmė ir iškepė tas negražuoles. Ir šeimyna vėl pirštus laižė :)

Tikrai gardus, kvapnus, nesudėtingas ir sveikas (šiais laikais tai svarbiausia) rudeniškas desertas. Vienas iš tų, kuriuos tikrai nominuočiau „jaukaus deserto“ apdovanojimams :) Pristatau – keptos kriaušės su citrinžole, imbieru ir vanile.

Ko reikės ir kaip daryti?

***

5 nedidelės kriaušės

3 valg.š. cukraus

pusė vanilės lazdelės

2 cm šviežio imbiero šaknies (arba šaukštelis sauso)

2 cm džiovintos citrinžolės

2 valg.š. sviesto

3 valg.š. kokosų pieno

šiek tiek laimo (na, tiks ir citrinos) sulčių

***

Orkaitę įkaitinti iki 180 ⁰C.

Nedideliame dubenėlyje sumaišyti cukrų ir sutarkuotą (jeigu dedat šviežią) imbierą, taip pat sutarkuotą citrinžolę (smulkia trintuve tai darosi gan paprastai), išgramdytas vanilės sėklytes.

Kitame karščiui atspariame inde ištirpdyti sviestą, sudėti paruoštą cukraus-prieskonių mišinį ir kokosų pieną. Pakaitinti kol ištirps cukrus. Supilti laimo/citrinos sultis.

Nuluptas, be sėklų kriaušių puseles sudėti į kepimo indą, užpilti išvirtu padažu, įdėti likusią vanilę ir kepti 30-40 min. arba kol kriaušės bus minkštos.

Valgant galima pabarstyti kapotais riešutais.

Kriaušytės tikrai kvapnios ir jaukios, ir tas jaukumas čia atsiranda būtent dėl visų tų prieskonių, naudojamų recepte. Taip kaip vasarą be soties mėgaujamės uogomis ir ledais, taip atvėsus orams į mano virtuvę sugrįžta prieskoniai. Ir ne tik gaminant maistą. Rudenį vis dažniau šildausi prieskonių arbata.

Mano pamėgta kombinacija – gabalėlis cinamono lazdelės, keli gvazdikėliai, kardamono sėklytės, kvapnusis pipiras. Viską užplikau ir šildausi (sielą).

Šilto rudens ir jums.

Pasaulis pro rožinius akinius

Matyt ruduo visgi daro savo... Kai aplink (gamtoje) spalvos blanksta, natūraliai norisi ryškesnių spalvų. Pastebėjau, kad akys mėgaujasi ‘pagavusios’ kokį ryškesnį šalikėlį gatvėje ar pirmuosius šalnos pakąstus lapus.. O labiausiai mane šiuo metu vilioja visokie raudonai-rausvai-rožiniai atspalviai. Gal todėl, kad jie primena praėjusios vasaros žiedus ir uogas?

Na gerai, tarkim, kad rausva – moteriškas reikalas. Bet įdomu, kas ir kada tą stereotipą taip įtvirtino? Man pavyzdžiui gražu, kai vyrai išdrįsta pasipuošti rausvais marškiniais ar kaklaraiščiu (gaila, manajam mano nuomonė – ‘po dvyliktos’:) Man nebūtinai vaikiškai-mergaitiškas kambarys, dekoruotas rausvais/rožiniais aksesuarais (žinoma, jei jis iš tikrųjų nėra mergaitiškas). Juk rausva apima didžiulę paletę nuo sakykim paršelio rausvumo iki sangrijos sodrumo. Pakanka įsijungti fantaziją ir ‘išgirsti’, kad rausva - tai ne vien rožės. Man tai flamingai, spanguolinis kisielius, fuksija, arbūzai, magnolijos, zefyrai, rožinis kvarcas, lašiša, gvazdikai, greifrutai, ciklamenai, ridikėliai, skaistalai, avietės, saulėlydis, lūpų dažai, sakuros, sangrija, aguonos, persikai, rožinis vynas, piliarožės, koralai....

Kalbant apie rausvas spalvas namuose, reikia sutikti, kad blyškūs atspalviai (paršelio, vyšnių žiedų) nuteikia ramiai, taigi ko gero geriausiai tokie žiūrėtųsi miegamajame. Sodresnius (arbūzo, flamingo, greifruto) labai sėkmingai galima panaudoti bendroms namų erdvėms – svetainei, valgomajam. Ryški drąsi rožinė (ciklamenas, fuksija, ridikėliai, avietė) ko gero visai atgaivintų vonios kambarį. Juk anksčiau mergaitiškais laikyti rausvi atspalviai dabar drąsiau naudojami ir įvairiose apdailos medžiagose, taigi galimybės tikrai plačios. O kad ‘nenuvažiuoti į lankas’ su rožine – taisyklė būtų tokia: veikti drąsiai, be kompleksų, ir eklektiškai derinti įdomias ir neįprastas medžiagas, baldus bei dekorą.

Naudotos fotografijos iš knygos S.Hoppen 'Perfect Neutrals' bei designersguild.com