Net nedvejodama pritariau idėjai, kai draugė vieną dieną pasiūlė: “Pasidarom rytoj pusryčius prie upės”.
Taigi, kitą rytą susidėjom į dėžutes maistą, prisipildėm termosą arbatos ir susimetusios vaikus į mašinas nulėkėm į sutartą vietą. Rytas buvo gaivus ir giedras, oras dar neįkaitęs, tik kur ne kur vaikštinėjo keli pliažo mėgėjai.
Pavėsyje ant dar rasotos žolės padengtas “stalas” priminė mažą savaitgalio iškylą gamtoje. Kažkur pušies viršūnėj kalė genys, į mūsų pusryčius bandė pasikėsinti tiesiog įžūlus karvelis, o paskui iš kažkur atklydęs šuo. O mūsų trys Mademoisell’ės, kaip ir reikejo tikėtis, labiau domėjosi aplinkos teikiamomis atrakcijomis, nei pačiais pusryčiais :) (Tiesa, maistą jos prisiminė besibaigiant iškylai ir beveik pribaigė likučius).
Gyvenimas – ne tos dienos, kurios tiesiog praėjo, o tos, kurios įsiminė ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą