Šlykštu, bet gražu

Pravaikščiojusi porą savaičių į mokyklą, vieną vakarą mano pirmokė pasiguodė, kad mes (ji ir aš) per mažai laiko praleidžiam kartu. Po tokio pareiškimo tikrai neliko (tiksliau sakant, ir nesinorėjo) nieko kito, kaip atidėti visus savo užsiėmimus ir pasibūti drauge. Tą vakarą susirinkom visus dažus, popieriukus, pieštukus, plastelinus ir dar visokiausias smulkmenas, ir pasiskleidusios visa tai ant didelio stalo, susėdom. Piešėm, tapėm, dar lipdėm.

 

 

Vėliau ištraukiau visai pamirštus kažkada Taurakalnio blusturgyje pirktus daikčiukus (juos tąsyk pirkau spontaniškai, nenutuokdama kur panaudosiu), ir mūsų dirbtuvėlėje užvirė emocijos. Lipdėm, grožėjomės, šlykštėjomės, vėl grožėjomės :)

 

 

 

 

Vakaras buvo linksmas, jaukus ir ko gero įsimintinas. Kitą dieną ėmėm galvoti, kur ir kaip galėtumėm panaudoti savo vakarykščius „kūrinius“. Piešiniai visgi atgulė į prisiminimų stalčių, o ryškiais lipdiniais pabandėm papuošti improvizuotą lentynėlę (beje irgi "nudžiautą" tam pačiam senturgyje). Mano pirmokei patiko toks „šlykštus-bet-gražus“ vaikiškas kampelis. Man irgi.