Ei, greit Kalėdos!

Jau buvau bepradedanti manyti, kad šiemet kiek vėluoju į „Kalėdinį traukinį“. Bet dabar žiūriu, kad ko gero visai taip nėra. Laiškus Kalėdų Seniui išsiuntėm :) Eglė kambary žaliuoja, (beveik) papuošta. Atvirukus pašto balandžiai jau išnešiojo. Žvakės namus šildo. Na, meduolių tiesa dar nekepiau... Bet užtat jau prisirinkau kitokių saldžių idėjų, kurias ateinančią savaitę bandysiu realizuoti ir kurių, tikiuosi, turėtų pakakti ir namiškiams, ir visiems, kuriuos aplankysim.

Kažkurį vakarą, apimta šventiškai kūrybinės nuotaikos, prisiminiau savo ankstesnę idėją papuošti (mūsų beveidžius baltus) indus. Šįkart kalėdiniais motyvais. Aišku, vėl raudona. Aišku, markeris vėl toks, kuris nepalieka amžinų pėdsakų. Paprastai ir be įmantrybių.

Ir jeigu Kalėdos nebūtų toks trumpalaikis reiškinys (sutikit, vasarą apie Kalėdas galvojam tiek, kiek žiemą apie maudynes vietiniam ežere), ko gero palikčiau tuos indus tokius visam jų trapiam gyvenimui. Man taip jauku..

Kas namuose jaukiausia(s)?

Kažkaip niekada anksčiau neklausiau – o kas jums yra jaukumas?
Man tai jaukumo sąvoka yra gan plati. Į ją telpa daugybė mažų dalykų,- ir paprastų, kasdienių, ir tokių žodžiais nenusakomų. Ir ko gero būtų tikrai beprasmiška bandyti ieškoti to vieno, pačio jaukiausiojo, jei ne štai toks anądien į mano galvą (greičiau jau širdį) atklydęs suvokimas.
Mano Mademoisel‘ei keletui dienų išvykus paviešėti pas močiutę, supratau, kad jaukiausias dalykas namuose – tai ji.

Rasti laiko sau

Kada paskutinį kartą žiūrėjot į mėnulį? Į žvaigždes?
O svajojot kada?

Aš senokai.

Šlykštu, bet gražu

Pravaikščiojusi porą savaičių į mokyklą, vieną vakarą mano pirmokė pasiguodė, kad mes (ji ir aš) per mažai laiko praleidžiam kartu. Po tokio pareiškimo tikrai neliko (tiksliau sakant, ir nesinorėjo) nieko kito, kaip atidėti visus savo užsiėmimus ir pasibūti drauge. Tą vakarą susirinkom visus dažus, popieriukus, pieštukus, plastelinus ir dar visokiausias smulkmenas, ir pasiskleidusios visa tai ant didelio stalo, susėdom. Piešėm, tapėm, dar lipdėm.

 

 

Vėliau ištraukiau visai pamirštus kažkada Taurakalnio blusturgyje pirktus daikčiukus (juos tąsyk pirkau spontaniškai, nenutuokdama kur panaudosiu), ir mūsų dirbtuvėlėje užvirė emocijos. Lipdėm, grožėjomės, šlykštėjomės, vėl grožėjomės :)

 

 

 

 

Vakaras buvo linksmas, jaukus ir ko gero įsimintinas. Kitą dieną ėmėm galvoti, kur ir kaip galėtumėm panaudoti savo vakarykščius „kūrinius“. Piešiniai visgi atgulė į prisiminimų stalčių, o ryškiais lipdiniais pabandėm papuošti improvizuotą lentynėlę (beje irgi "nudžiautą" tam pačiam senturgyje). Mano pirmokei patiko toks „šlykštus-bet-gražus“ vaikiškas kampelis. Man irgi.

 

 

 

 

 

 

Tikroji laimė - bandelėse?

Vienam angliškam žurnale atsitiktinai pamačiau štai ką:

Žinoma, galima galvoti, kad šių žodžių autorius – beviltiška „pelėda“. Bet man, kaip irgi tipiškai „pelėdai“, šie žodžiai labai artimi/priimtini. Net žadu pasikabinti juos prie savo pusryčių stalo.
Kas dėl „pelėdų“, tai man norėtųsi dar išskirti jas į kasdienes ir savaitgalines. Nes būtent tokios dvi kategorijos pelėdų sutinkamos mūsų namuose. Bet reikalas čia ne dienose ir ne savaitėje. Tiesiog savaitgalinė pelėda savaitgaliais tiek pranoksta kasdienę, kad ši spėja atsikėlusi paruošti išsvajotus pusryčius :)
Išsvajotais pusryčiais aš drįstu vadinti visa tai, ko negausi eilinę dieną ir kas ruošiama išskirtinai savaitgaliais.
 

Vienas iš tokių pusryčių variantų man yra angliškos bandelės/sklindžiai, vadinami skonai (angl. scones). Purūs, minkštutėliai, šiltutėliai, ką tik išlipę iš orkaitės, skonai prie mūsų pusryčių stalo būna sunaikinami kompanijoj su sviestu, džemu, uogiene ar mascarpone. Ir su kava/arbata žinoma.

Tąkart (kai fotkinau) kepiau skonus su šviežiais raudonais serbentais, kuriuos turėjau po ranka. Ir skonį pagyvino, ir spalvos suteikė...

Angliškos sviestinės bandelės (skonai)

 

2 puodeliai miltų

1 valg.š. kepimo miltelių

3 valg.š. cukraus

pusė a.š. druskos

70 g sviesto, šalto, supjaustyto gabalėliais

1 puodelis riebios grietinėlės

pusė puodelio džiovintų arba šviežių uogų, tokių kaip serbentai, spanguolės, mėlynės, razinos

Suberti miltus, kepimo miltelius, druską, cukrų į virtuvinį kombainą (naudojam metalinius ašmenis) ir kelioms sekundėms paspausti.

Nuėmus indo dangtį, ant sausų produktų mišinio sudėti sviesto gabalėlius, uždengti ir įjungti keliolikai sekundžių, kol viskas persimaišo. (Jei tešla ruošiama rankomis, be kombaino, sviestą į sausus produktus teks įmaišyti rankomis, stengiantis dirbti pirštų galiukais ir kuo greičiau, kol sviestas neištirpo.)

Perkelti tešlą į paprastą dubenį, įmaišyti uogas, supilti grietinėlę ir išmaišyti greitais judesiais iki vienalytės tešlos.

Toliau skonus galima formuoti keletu būdų, suformuojant gabalėlius rankomis, supjaustant iškočiotą tešlą peiliu, ar išspaudžiant kokia formele. Aš spaudžiau storai iškočiotą tešlą paprasčiausiu puodeliu.

Šaunam skonus 10-15 min. į orkaitę, kuri jau iš anksto įkaitinta iki 180 C.

Kalta vasara

Koks nedovanotinas apsileidimas!
Vasara įpusėjo, o tinklaraštis miega. Ir ko gero dėl to kaltas ne kas kitas, o ta pati vasara. Na, gal dar kažkiek ir tai, kad mano akys/galva/rankos jau visą mėnesį džiaugiasi atitrūkusios nuo komp‘o ir atsidžiaugt negali :)
Bet pailsėjom ir bandom taisytis...

Kuo atpirkti kiaulystę?

Šiandien pravažiuojant Antakalnio gatve kone suspigau pamačiusi šalia gatvės pastatytam kibire šviečiančius bijūnus. Grįždami atgal griebėm juos. Mademoisel'ė pareiškė, kad man "tik gėlės galvoj". O kaip kitaip! Bijūnai - mano favoritai. Už glėbį jų ko gero galėčiau atleisti bet kokią kiaulystę... (beveik bet kokią) :)

Tinklaraštis ilsisi. Bet ne aš. Atsiprašau, kad tik žiedais kol kas tegaliu pasidalinti. Čia mano dar du favoritai, nuo kurių irgi kojos linksta :)

 

Sezonas atidarytas

Darosi panašu, kad mano fotoaparatas prašosi užtarnauto poilsio (tiksliau remonto). „Nagi, brangiausias mano, dar ne.. Ne dabar..“ Panašiom mintim vis paraginu jį kaskart spaudinėdama mygtukus. (Stengiuos nepykti, nes žinau kad tada tai tikrai užsispirs ir nebus pasirinkimo:)
Negaliu atiduoti jo dabar, kai aplink tiek grožio randasi. Kai visur kvepia, plyšta skleidžiasi, čiulba ir čirškia. Kai norisi sustabdyti laiką ir mėgautis. Ne dabar...

Ant žolės jau gulėjom. Kojas ežeran merkėm. "Grilinomės". Basi vaikščiojom. Nosis jau nudegėm. Žodžiu sezoną jau atidarėm.

Prisiminimais sušildyti namai

Praėjęs savaitgalis buvo pavasariškai šiltas ir saulėtas, bet deja ne mums.

Šeštadienį teko vaduoti Mademoiselę iš kone keturiasdešimtinės temperatūros gniaužtų. Sekmadienis irgi atiteko slaugymui. Teko ieškoti būdų, kaip nukreipti mintis ir negalvoti apie viliojančią šilumą lauke.

Pasipainiojo po ranka kelios senos fotografijos ir pagalvojau, kad visai be reikalo jos slepiamos dėžutėse ir nemato šių dienų pasaulio. Ištraukiau visas ir atrinkusi kelias pabandžiau namų kampams suteikti emocijų.

Man patinka (pa)daryti kažką iš nieko. Be ypatingų pastangų. Be papildomų resursų. Su minimaliom priemonėm.