Keičiam įvaizdį: vaikiški baldai

Šįvakar per mano mėgiamą radijo stotį uždavė tokį klausimą: ar laukiat (laukdavot) rugsėjo 1-osios? Ir iškilo į paviršių prisiminimai... Tokie šilti ir jaukūs. Taip, aš laukdavau. Man ta diena būdavo kažkokia ypatinga, pakili ir sakyčiau paslaptinga. Ir nors nuo tų laikų nemažai jau vandens nutekėjo, ir dabar kasmet prasidedant rudeniui man norisi kažkokio pokyčio, kažkokios pradžios ir atsinaujinimo...

O dabar apie įvaizdį :) Juk neretai (ir ko gero, ne man vienai) taip būna, kad nauji daiktai/baldai pagyvenę mūsų namuose tam tikrą laiką, ima ir pabosta. Ir ką tada mes darom? Metam juos lauk. Atiduodam draugams/tėvams/giminaičiams. Perkam naujus. Arba tiesiog perdar(ž)om... Net nedvejodama rinkausi paskutinį variantą, kai paprasti mediniai vaikiški baldai ėmė gadinti namų vaizdą (turbūt neverta rašyti dėl kokių priežasčių:). Lygiai taip pat nedvejodama pasirinkau baltą spalvą. Mano mademoisell’ė neprieštaravo, bet, aišku, ‘užpageidavo’ dar ir rožinės (ir rodos stengiausi nuo mažų dienų nediegti tų stereotipų, bet vistiek...) Rankučių idėja atklydo natūraliai ir netikėtai, buvo tikrai smagu pasiterlioti ir jai, ir man... Turiu pripažinti, balta spalva nėra ypatingai praktiškas draugas vaikams, bet ir kas.... Ims gadinti namų vaizdą ar nuotaiką, perdažysim vėl :)

Prieš:

Ir po:

Karšta. Šalta. Kava.

Dabar toks metas, kai visai nesinori žiūrėti į kalendorių. Ir nors karštis kiek nuvargino, vis tik taip norėtųsi, kad vasara lepintų dar, ir dar, ir dar... Aš tai dar nepasisotinau žaluma ir žiedais, šiltais vakariniais pasivaikščiojimais mieste laižant ledus, pasipliuškenimais upelyje/baseinėlyje. Dar ir daaaar norisi mėgautis čiobrelių, augančių balkone, arbata, šviežiomis daržovėmis ir uogomis iš mamos sodo, miegoti prie atidaryto lango ir be antklodės.

Kol vasara šiaip ar taip vis dar čia ir virtuvėje (vis dar) nesinori užtrukti, o ‘kažko saldaus’ noras ateina kone po kiekvienų pietų :), prisiminiau ir noriu rekomenduoti dar vieną itin paprastą malonumą pilvui (ir širdžiai). Kažkada smaguriavom kartu su mama sode, kitą kartą plepėdamos su drauge.

Elementariau nebūna. Pasiruošiam kavą (rekomenduoju pasiruošti atskirame inde, nuspaudžiant tirščius, ar bet kokiu kitu būdu, nes kavos tirščiai sugadins visą malonumą). Kavoje ištirpinam keletą gabalėlių juodo šokolado. Į puodelį/taurę/stiklinę dedam vanilinių ledų ir užpilam paruošta šokoladine kava.

Linkiu malonaus mėgavimosi besikeičiančiu kavos skoniu ir smagios besibaigiančios vasaros.

Pusryčiai prie upės

Net nedvejodama pritariau idėjai, kai draugė vieną dieną pasiūlė: “Pasidarom rytoj pusryčius prie upės”.

Taigi, kitą rytą susidėjom į dėžutes maistą, prisipildėm termosą arbatos ir susimetusios vaikus į mašinas nulėkėm į sutartą vietą. Rytas buvo gaivus ir giedras, oras dar neįkaitęs, tik kur ne kur vaikštinėjo keli pliažo mėgėjai.

Pavėsyje ant dar rasotos žolės padengtas “stalas” priminė mažą savaitgalio iškylą gamtoje. Kažkur pušies viršūnėj kalė genys, į mūsų pusryčius bandė pasikėsinti tiesiog įžūlus karvelis, o paskui iš kažkur atklydęs šuo. O mūsų trys Mademoisell’ės, kaip ir reikejo tikėtis, labiau domėjosi aplinkos teikiamomis atrakcijomis, nei pačiais pusryčiais :) (Tiesa, maistą jos prisiminė besibaigiant iškylai ir beveik pribaigė likučius).

Gyvenimas – ne tos dienos, kurios tiesiog praėjo, o tos, kurios įsiminė ;)