Iš tikrųjų tai nenutuokiu, kaip (gimsta nauji receptai). Ko gero būdų ir aplinkybių yra daug. Bet kad kartais nauji receptai gimsta visiškai atsitiktinai, ko gero sutiks daugelis.
Nors pasisukioti virtuvėj tikrai mėgstu, savo pačios sukurtais receptais negaliu ypatingai pasigirti. Kai kadaise krimtau savo pirmąsias studijas, kurti ir improvizuoti prie viryklės mūsų neskatino (priešingai, tekdavo gan griežtai laikytis nurodytos receptūros. Gal tokie laikai buvo?) Vienžo, gaminu dažniausiai jau išbandytus patiekalus. O jeigu gaunasi kažkas naujo, tai per atsitiktinumą. Taip buvo ir šįkart.
Praėjusį šeštadienį užsimojau pusryčiams šeimynai iškepti žurnale nužiūrėtą omletą. Bet tuoj pat supratau, kad neturiu kai kurių (mūsų namams nebūdingų) produktų (kažin ar būčiau radusi jų ir parduotuvėj). Be to ir gamyba pasirodė gan sudėtinga. Teko veikti impromtu. Kiaušiniai, pomidorai, žalumynai, dar galiojančios fetos radau šaldytuvo kampe, ir pusryčiai buvo sušlemšti su garsu. Visai tiktų Velykų pusryčiams, a?
Tikslių gramų nesurašysiu, nes ėmiau viską iš akies. Bet jei nors kartą yra tekę gaminti maistą savo rankomis, manau gausis ir be itin tikslios receptūros. Mes trys (2+1) pasisotinom iš tokių kiekių.
Keturis kiaušinius suplakiau blenderiu su kokiu puoduku pieno ir gal trim šaukštais miltų, ir su druska pagal skonį. Iš viso šito plakinio iškepiau tris atskirus omletus-blynus. Maždaug dvi geras saujas cherry pomidoriukų (galima kokius du-tris įprastus pomidorus), perpjovusi juos pusiau, labai trumpai (kol nesutižo) pakepiau keptuvėj, užpyliau alyvų aliejaus, druskos, pipirų. Pomidorus išdalinau po lygiai ant trijų lėkštėse gulinčių omletų. Ant pomidorų patrupinau gabalėliais minkštą fetos sūrį (kiekis pagal skonį), paskaninau šviežiu baziliku ir žaliom sultenėm (manau tiktų visokia žaluma). Ir kraštą omleto užlenkiau. Šalia dar skrudinta ciabata ir... Dangus :)
